Memos and my personal interpretation of a book - "Love Lasts Three Years"

World famous book about the never ending topic of love, rises the concern about some impossible-to-answer philosophical questions, eg. happiness and love. I agree, love last three years, unless the sacrifice, you pay for staying in love, is a pleasure for you. I got several personal thoughts that stuck in my head after reading this book. Since I read it in Lithuanian, I am lazy to translate to English, so I just copy/paste some of the text.

- Mark, I’ll give you an advice how to behave with other women. You need to learn to imagine yourself in their place”, said Sofi leaving him forever.

- Happiness – is the silence of unhappiness.

- “Brangusis struti,

visąlaik apie tave galvoju. Galvoju apie tave iš ryto, vaikštinėdamas šaltame ore. Tyčia žingsniuoju lėtai, kad galėčiau ilgiau apie tave galvoti. Galvoju apie tave vakare, kai pasiilgstu per vakarėlius, kuriuose nusigeriu, kad galėčiau galvoti apie ką nors kita, o išeina atvirkščiai. Galvoju apie tave, kai matau tave ir kai tavęs nematau. Labai norėčiau daryti ką kita, užuot galvojęs apie tave, bet neįstengiu. Jei žinai būdą, kaip tave pamiršti, pranešk.

Ką tik praėjo blogiausias savaitgalis mano gyvenime. Nieko niekada taip nesiilgėjau. Be tavęs mano gyvenimas – laukiamojo salė. Ar dar yra kas klaikesnio už ligoninės laukiamąjį su neono šviesa ir linoleumu išklotom grindim? Ar humaniška taip su manimi elgtis? Be to, laukiamajame esu vienas, nėra daugiau kraujuojančių sužeistųjų, nuo jų buvimo jausčiausi ramesnis, ant žemo staliuko nepadėta žurnalų, kurie mane išblaškytų, nėra numeruotų talonėlių spausdinimo aparato, kad galėčiau tikėtis, jog šitam laukimui kada nors ateis galas. Labai skauda pilvą, o niekas manimi nepasirūpina. Būti įsimylėjusiam reiškia baisų pilvo skausmą, nuo kurio vienintelis vaistas – tu.

Alisa. Nežinojau, kad šitas vardas užims tiek vietos mano gyvenime. Buvau girdėjęs kalbant apie nelaimę ir nežinojau, kad jos vardas Alisa. Alisa, aš tave myliu. Neišskiriami žodžiai. Tavo vardas ne Alisa, o “Alisa-aš-tave-myliu”.

Tavo labai nusiminęs Markas”

- “Norim, kad laikas sustotų, kad meilė būtų amžina, kad niekas niekada neišnyktų, norim lepintis nesibaigiančia šviesia vaikyste. Kad apsisaugotume, statom sienas, ir šitos sienos vieną dieną virsta kalėjimu.

Dabar, kai gyvenu su Alisa, nebestatau pertvarų. Imu iš jos kiekvieną sekundę kaip dovaną. Pastebiu, kad galima jausti nostalgiją dabarčiai. Kartais išgyvenu tokias nuostabias akimirkas, kad imu galvoti: “Na, vėliau ilgėsiuos šio momento, turiu niekada jo nepamiršti, kad galėčiau prisiminti, kai bus blogai”. Pamažu suprantu, jog norint išlikt įsimylėjus reikia, kad abu turėtų kažką neapčiuopiama. Reikia atsisakyti banalumo.tai nereiškia prasimanyti kvailų pokštų, o mokėti stebėtis kiekvienos dienos stebuklu. Būti dosniam ir paprastam. Įsimylėjęs esi tą dieną, kai užspaudi dantų pastos ne ant savo šepetėlio.

O svarbiausia – sužinojau, kad, norėdamas būti laimingas, turi būti buvęs labai nelaimingas. Jei neišėjai skausmo mokyklos, laimė nebus patvari. Trejus metus trunka ta meilė, kuri nekopė į kalnus ir nepuolė į dugną, ta, kuri nukrito tiesiai iš dangaus. Meilė tęsiasi tik tada, kai abu žino jos kainą, ir geriau ją sumokėti iš anksto, kitaip rizikuoji apmokėt sąskaitą, kai jau per vėlu. Mes nebuvom pasiruošę laimei, nes nepripratę prie nelaimės. Užaugom išpažindami komforto religiją. Reikia žinoti, kas esi ir ką myli. Reikia subręsti, kad išgyventum nebrandžią istoriją.”

- “Epikūras pataria laikytis dabarties, paprastų malonumų pilnatvės. Ar malonumą reikia labiau vertint negu laimę? Naudotis šia akimirka, užuot svarsčius apie meilės trukmę, – ar tai geriausias būdas ją pratęsti?”